Jono Jablonskio gimnazija

Bendra informacija

J.J.G. Parliament deklaracija: teisė būti jaunam.

Gyvename amžiuje, kai dar esame per jauni pusei dalykų, kuriuos norime daryti, tačiau esame jau per seni kitai pusei. Nepaisant visko, įskaitant ir mūsų norus jau dabar galime teigti, kad mokykloje praleidžiame puse savo jaunystės. Dažnai jaunatvinio maksimalizmo vedini, kaip pasakytų mūsų mokytojai, esame sugrupuojami į tiksliukus, humanitarus, menininkus ir dar, neseniai išrasta naujoji grupė, išrinktųjų - medikai. Žinoma egzistuoja ir neapsisprendusių ką čia veikia grupė ir tokių, kurie yra giliame pasimetime tarp to, ką galėtų veikti ir ką išties norėtų veikti, tačiau šios pastarosios nesusilaukia daug dėmesio, nes nežinantys ką čia veikia neverti dėti vilčių ar kažko puoselėti, o tie, kuriems viskas sekas - ras kur įstoti, ką baigti ir iš ko uždirbti. Pilni maksimalizmo, nukreipti į tam tikrą srovę, bando iš savęs išspausti viską, ko prašo jie, pusę dienos prieš mus stovintys ir be paliovos bandantys kažką mumyse palikti, žinoma neapčiuopiamo ir tokio, už ką kažkada, jau būdami jų vietoje neva turėsime padėkoti. Tai juk mokytojai, kurie taip pat kažkada buvo čia, sėdėjo šitame suole ir nusprendė, galbūt net ne patys, tačiau pasirinko tapti tais, kurie kurstys tautos ir žmonijos ateitį. O kaip jiems sekasi galime atsakyti tik mes, visa tai patiriantys direktoriaus jau vadinami jaunuoliai, nebe vaikai. Nors atsakymui nereikia net žodžių, užtenka pažvelgti į vos į antrą dešimtį įkopusio žmogaus veido išraišką, kai jis praveria mokyklos ar kokio kabineto duris. Mes praleisdami čia puse savo gyvenimo, kas sudarys dar pusę laukiančio išėjus į platųjį pasaulį, nes didžiausia patirtis įgyjama būnant jaunam, mokomės tik tuos pačius dalykus, kuriuos žinoma mokės ir mūsų tėvai. Praėjus dešimčiai metų, kai tu užsiminėji matematika, biologija, chemija ir istorija bei kitais mokykloje dėstomais dalykais prie tavęs prieina ilgametės patirties mokykloje sužalotas veidas ir reikliu tonu tau sako: "Kur stosi?!". Žinoma šią frazę išgirsta tik išrinktieji ir populiariausių grupių mokiniai. O klausimas sunkus, nežinia kodėl į jį neatsako nei vienas iš tų dalykų, kuriuos mes mokėmės, apie kuriuos sukosi didžioji gyvenimo dalis. Tada ateina tas metas, kai mes pasirenkam, tačiau ne, atsakymo į klausimą "Kas aš, kuo aš noriu būti ir kur noriu studijuoti?" neatsako net išplėstinis matematikos kursas ar tos šešios savaitinės lietuvių kalbos pamokos. Ar iš tiesų viskas ko mes mokomės ir ką mes veikiame čia yra pakankamai pasiruošti savarankiškam gyvenimui, ateičiai? Ar išvis kažką iš tikrojo gyvenimo pavyzdžių priskirtumėt toms mokyklinėms grupėms, juk tai, ką jie išmoko per tuos pačius gyviausius metus užima tokią nereikšmingą vietą jų kasdienybėje. Mes sėdim ir mąstom, medicina ar ekonomika, kai iš tiesų težinom kelioliką profesijų, nes su kitomis esame nesupažindinti ir kiek daug dar yra tokių specialybių, kurių pavadinimai reikalauja Google išaiškinimo pagalbos. Pasaulis plečiasi, o mes siaurėjame, siaurindami savo galimybes, tikslus ir planus, įstatydami save į sistemos rėmus ir visą gyvenimą taip ir nesužinantys, kuo galėjome tapti ir kur galėjome atsirasti, jei būtume bent akies krašteliu nutuokę, kiek visko dar slypi aplinkui mus, be matematikos, fizikos, istorijos ir chemijos, nes šių dalykų ne gana, kad atrastum save ir savo terpę visuomenėje. Kiek daug yra tų, kurie suspėja save prarasti dar net neatradę savo gabumų ir išskirtinumų, kiek daug yra tų, kurie vos įėjus į velnio ir visaip kitaip vadinamus namus užsidaro, o jeigu mokykloje atsirastų erdvė, kurioje tu priimamas visoks, tebūnie tau nesiseka matematika, galbūt tu ir piešti nemoki, gal tu esi visiškas nevykėlis, tačiau privalai žinoti, kad tu turi teisę būti laimingu, plėsti savo pasaulėžiūrą, patirti naujus dalykus. Erdvė, kurioje kalbama ir diskutuojama apie viską, kurioje rodomi realūs sėkmingo gyvenimo pavyzdžiai, kurioje žmogus ugdomas visapusiškai, erdvė, kurioje tu turi teisę būti jaunas, kvailas, kažko nežinantis ar nesuprantantis, erdvė, kur tu gali daryti klaidas ir būti už jas įvertinamas saldžiais vaisiais, kurias turėtų duoti mokslai, bet mūsų sistemoje, deja neduoda. Erdvė, kuri pasakoja mums apie tikrąjį gyvenimą be pagražinimų, kurioje sistemą sudaro tie žmonės, kurie alsuoja ta pačia baime, kaip ir mes visi čia. Klausomės šio straipsnio ir ironiškai nusišiepiame "drambliuko svajonės", tiesa? Ir mums taip atrodo, tačiau mes esame iš tų, kurie ne tik svajoja, bet ir pildo savo svajones. Ilgai jau laukti nereikės.