Nemenčinės daugiafunkcinis kultūros centras

Bendra informacija

Po odzyskaniu niepodległości przez państwo Litewskie w roku 1991 Związek Polaków na Litwie, rozumiejąc potrzebę kształtowania świadomości narodowej mieszkańców oraz propagowanie wielokulturowości regionu, zainicjował ideę założenia Muzeum Etnograficznego Wileńszczyzny w Niemenczynie.
W 1995 roku kwestia ta została włączona do programu AWPL. Na cele muzealne przekazano przedwojenny (1938 r.) budynek remizy strażackiej w centrum Niemenczyna.
Myślą przewodnią powołania placówki było przedstawienie wielokulturowości regionu poprzez eksponowanie i promowanie historii kultury materialnej, rękodzieła mieszkańców, organizowanie wystaw twórców ludowych, pracę naukową, krajoznawczą oraz edukacyjną.
Rozszerzając zakres swej działalności otwarto filie MEW w Sużanach, Glinciszkach, Borejkowszczyźnie oraz Centrum Informacji Turystycznej w Niemenczynie.
Okres działalności muzeum zaowocował zorganizowaniem 32 wystaw czasowych. Tradycyjnymi stały się wystawy wycinanek oraz wystawy szopek i upiększeń bożonarodzeniowych, gdzie swój kunszt mogą przedstawiać twórcy ludowi oraz uczniowie szkół rejonów wileńskiego, trockiego, szyrwinckiego, solecznickiego oraz miasta Wilna. Podwórkowa, kółko teatralne, pierwsze kroki stawia ludowy zespół taneczny.
Dzięki długoletniej współpracy MEW z Muzeum Kultury Ludowej w Węgorzewie na kursach ceramiki przeszkolono 18 osób, 14 osób z tkactwa, 4 osoby brały udział w warsztatach cymbalistów. W muzeum powstały studia tkactwa i ceramiki, działa niemenczyńska orkiestra. Od 2002 roku odbywają się ekspedycje etnograficzne umożliwiające zbieranie cennego materiału naukowego i nagrywanie filmów o twórcach ludowych mieszkających w rejonie wileńskim. W celu zaakceptowania pracy krajoznawczej na Wileńszczyźnie angażując w nią szersze zastępy młodzieży 3 lata z rzędu organizowane są 4-dniowe rajdy terenowe umożliwiające uzupełnienie zbiorów muzeum o nowe eksponaty, materiały ikonograficzne.
Za pośrednictwem Stowarzyszenia „Ziemia Sejneńska” wydano dwa foldery o muzeum (nakładem ponad 3 tys. egzemplarzy). W ramach podpisanej umowy o współpracy pomiędzy Samorządem Rejonu Wileńskiego a Powiatem Węgorzewskim dla muzeum pozyskano sprzęt tkacki oraz ceramiczny.

VILNIAUS KRAŠTO ETNOGRAFINIS MUZIEJUS

Vilnijos istorinė praeitis – turtinga ir įvairi. Amžių bėgyje čia reiškėsi skirtingos kultūros, religijos, kalbos, šalia gyveno skirtingų tautų žmonės. Vilniaus krašto etnografinis muziejus, įsikūręs Nemenčinėje, kaupia, saugo ir pristato lankytojams eksponatus liūdijančius Vilnijos krašto gyventojų buitį bei papročius.

Muziejus veikia nuo 2000 metų. Jo ekspoziciją atsirado žmonių savanoriškų dovanojimų dėka. Esami muziejaus eksponatai kasmet papildomi organizuojamų kraštotyrinių ekspedicijų, kurių dalyviai yra Lietuvos ir Lenkijos jaunimo atstovai, metu. Tarp muziejaus eksponatų galima išvysti senovinius buities ir namų apyvokos daiktus, amatininkų ir žemdirbių įrankius, rūbus, baldus, dokumentus, knygas bei meno kūrinius. Apžvelgiant pastovią ekspoziciją dėmesį patraukia Vilniaus krašto pirkia, Anapilin išėjusio Juzefo Milošo ir Vladislovo Dovnarovičiaus iš Lenkijos medžio drožiniai. Muziejuje yra renginių salė, kurioje nuolat vyksta proginės parodos, koncertai, mokslinės konferencijos. Muziejus vykdo edukacinę veiklą: čia gyvuoja keramikos ir audimo dirbtuvės. 2012 metais buvo įsteigta Vilniaus krašto etnografinio muziejaus fotografų draugija, kuri aktyviai vykdo parodinę veiklą bei organizuoja plenerus.
Muziejus turi savo filialus įvairiuose Vilniaus rajono vietovėse, kurių tarpe – Sužionių filialas pristatantis turtingą etnografinę ekspoziciją (Sužionių seniūnija) bei Glitiškių filialas, įsikūręs XIX amžiuje statytuose rūmuose (Paberžės seniūnija).

• ČEKONIŠKIŲ KAIMO VERBŲ IR BUITIES SEKLYČIA – Vilniaus krašto etnografinio muziejaus filialas, kurio pagrindinę veiklą sudaro lokalinio etnokultūrinio palikimo paieška, kauipimas bei sukauptos informacijos sklaida. Verbų ir buities seklyčia – socialinė, kultūrinė bei edukacinė institucija teikianti lankytojams autentišką, išsamią informaciją apie dainuojamąjį folklorą, tradicinius amatus, liaudies mediciną, lokalinį dialektą bei kitas atentiško folkloro sritis.

Su Vilniaus krašto tradicijomis, papročiais ir kultūra supažindinančioje ekspozicijoje rodomos įvairių dydžių ir savitų formų (volelinės, plokščiosios, rykštelinės, figūrinės ir kt.) Vilniaus kraštui būdingos verbos bei buities reikmenys. Vilniaus verbos – tai ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, susidedančio iš savitai derinamų įvairiaspalvių džiovintų augalų, sausučių žiedelių, nudažytų skiedrelių, su viršūnėje įpintu pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštu, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio. Tradicinės Vilniaus verbos daugiausiai buvo pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius, įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, o dabartinės – dažniau pilkos ar pastelinės spalvos, jų raštas komponuojamas paprasčiau.

Seklyčia turi savo etnografinį verbų rišėjų ansamblį „Cicha Nowinka“, kuris lankytojams bei svečiams gyvai demonstruoja verbų rišimo procesą, iš anksto užsiregistravusiems pristato meninę programą, kurioje skamba Vilniaus krašte surinktos lenkų, lietuvių bei baltarūsių dainos. Ansamblis taip pat vykdo edukacinius verbų rišimo užsiėmimus įvairaus amžiaus lankytojams.

Seklyčia bendradarbiauja su Turizmo centru, Jaunųjų turistų centru, Lietuvos liaudies kultūros centru, Rytų Lietuvos kultūros centru, Neries regioniniu parku, Seinų Lietuvių bendrijos namais, Lietuvos ir Lenkijos muziejais.

Adresas: Čekoniškių kaimas, Zujūnų seniūnija, Vilniaus r.
Seklyčios lankymo laikas: III-VII – 1200-1600

• KUNIGO PRELATO JUZEFO OBREMBSKIO MUZIEJUS – Vilniaus krašto etnografinio muziejaus filialas, įsikūręs Kunigo Prelato Juzefo Obrembskio klebonijos namuose, paties Šviesaus Atminimo kunigo juokais vadintuose dvareliu. Iškilmingas muziejaus atidarymas įvyko 2013 metų birželio 9 d. Kunigas, vadintas Vilniaus krašto patriarchu, mirė 2011 metų birželio 7 d., sulaukęs garbaus 105 metų amžiaus. Vilniaus rajono savivaldybė išpildė paskutinę kunigo valią, kuris norėjo, kad jo dvarelis taptų kunigų ir vienuolių, dažnai persekiojamų, o kartais ir sudėjusių savo gyvybės ant tikėjimo aukuro, atminimo vieta. Muziejus liūdija ne tik Kunigo Prelato Juzefo Obrembskio gyvenimą, bet ir archivuoja, dokumentuoja sunkius laikus, ištikusius Bažnyčią XX amžiuje, menančius atrefaktus. Muziejaus veikla, neskaitant daiktų, relikvijų ir nuotraukų eksponavimo, taip pat apima kultūrinio, istorinio ir dvasinio pobūdžio renginių organizavimą. Pastoviai vykdoma švietėjiška veikla vaikams ir jaunimui, susitikimai, diskusijos, sutelkiant dėmėsį ne tik į vietos bendruomenę, bet ir visus Vilniaus krašto gyventojus, svečius iš Lenkijos bei užsienio. Muziejus saugo ir puoselėja tikėjimo, dvasingumo apraiškas, kurių dažnai trūksta šiandieniniame gyvenime.

Adresas: VKEM filialas Kunigo Prelato Juzefo Obrembskio muziejus, Šv. Antano g. 5, Maišiagalos miestelis, Vilniaus r.
Muziejaus lankymo laikas: III-VII – 1000-1600